Europinė lydeka (lot. Esox lucius) auginimui tvenkiniuose yra patraukli netik dėl savo plėšrūniškumo, kuris padeda atsikratyti ar bent jau reguliuoti mažiau vertingų žuvų gausumą, bet ir dėl gana spartaus augimo, geros kokybės mėsos bei atraktyvumo sportinei žūklei.

Augimas

 Lydekos yra ilgaamžės (gali išgyventi iki 30 metų ir daugiau), o jų augimo ribos nėra gerai žinomos. Nors literatūroje dažniausiai teigiama, kad šios gali užaugti iki 1,5 m ilgio ir 35 kg svorio, tačiau yra nemažai šaltinių su solidesniais skaičiais.Pavyzdžiui prof. Tado Ivanausko duomenimis mūsų šalyje sumedžiota „amžiaus lydeka“ svėrė 76 kg, o kur dar legendos apie Sibiro platybėse gyvenančias ir elnius ėdančias milžines.

Nors lydekos gali pasiekti rekordinius dydžius, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-55 cm ilgio ir 0,3-2,5 kg svorio žuvys. Paminėtina ir tai, jog patelės užauga didesnės nei patinėliai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lydekų jaunikliai auga gana greitai – rudenį būna pasiekę 25-35 g, o auginant tvenkiniuose ypač palankiomis sąlygomis šie gali pasiekti netgi 600 g ar daugiau. Sekančiais metais jie užauga iki 200-300 g ir apie 25 cm ilgio, o trečiaisiais jau siekia 600-700 g. Per ketverius metus lydekos gali užaugti iki kilogramo ir daugiau, tačiau augimo greitis labai priklauso nuo aplinkos ir mitybos sąlygų ir jei jos palankios – lydekos auga daug greičiau nei ežeruose.

Mityba

Nors lydekų augimas yra gana spartus, tačiau jis turi ir savo kainą, kuri auginant plėšrūnus visuomet didesnė nei auginant pirminius vartotojus arba kitaip sakant žolėdžius. Kad viena jauniklė lydeka priaugtų 1 kg svorio, jai maistui reikia apie 3 kg žuvies, o suaugusiems individams reikia 10-20 kg, todėl norint tvenkinyje auginti ir kitas žuvis patartina šių per daug neprisileisti arba kitu atveju tvenkinį teks nuolatos įžuvinti karosais ar kitomis mažiau vertingomis žuvimis.

Lydekos yra aktyvios ir agresyvios plėšrūnės, kurių racioną, beveik išimtinai, sudaro kitos žuvys todėl siekiant geriausių augimo rezultatų šioms maisto turėtų būti pakankamai nuolatos.

Dėl savo agresyvumo lydekos tarp žuvų augintojų yra užsitarnavę ir šiek tiek neigiamą nuomonę, kadangi išalkę stambūs individai gali praryti ir verslinio dydžio žuvis ar bent jau jas apkandžioti. Todėl lydekas patartina auginti tvenkiniuose, kuriuose jos keltų mažiausią grėsmę jūsų auginamoms prioritetinėms žuvų rūšims, pavyzdžiui karpiams.

Jei tvenkinyje norite auginti ir karpius ir lydekas, reikia atsiminti paprastą taisyklę – lydekos turi būti mažesnės, nei žuvys, kurias norite apsaugoti nuo tapimo potencialiu grobiu. Pavyzdžiui vienos vasaros arba vienerių metų lydekų jauniklius galima drąsiai auginti kartu su trejų metų karpiais, svarbiausia, kad lydekos maistui turėtų užtektinai kitų smulkių žuvų.

Tiek lydekų mityba, tiek medžioklės pobūdis skiriasi priklausomai nuo amžiaus – jaunos lydekos grobį persekioja ir vaikosi, t.y. aktyviai medžioja, o paaugusios aukų tyko įvairiuose vandens augalijos sąžalynuose ir staigiai griebia praplaukiančias žuvis.

Išsiritę lydekų lervutės būdamos 6-7,5 mm dydžio iš pradžių maitinasi zooplanktonu, tačiau paaugę iki 1,5-2 cm jau griebia kitų žuvų mailių ar savo brolius bei seseris, o štai suaugę individai beveik išimtinai maitinasi tik žuvimi.

Lydekos daugiausiai maitinasi karpinėmis žuvimis, tačiau pasitaiko atvejų, kai didesni individai pasigauna ir kokį nors nedidelį paukštį ar jauniklį. Šios žuvys, kaip ir šamai, neatsisako smulkių vandens žinduolių, varliagyvių ar vėžių. Lydekos taip pat nevengia ir kanibalizmo.

Įdomus faktas, jog lydekų išmatų kitos žuvys vengia, kadangi jose yra pavojaus feromonų, todėl lydekos tuštinasi toliau nuo savo maitinimosi/medžioklės vietų.

Neršto metu lydekos nesimaitina, tačiau po jo jos pradeda aktyviai maitintis. Po neršto lydekos kartais labai aktyviai maitinasi net iki birželio mėn.

Mitybos intensyvumas skiriasi ir priklausomai nuo metų laiko – vasarą (nuo birželio iki liepos mėn.) lydekos maitinasi pasyviau, o rudenį (nuo rugpjūčio mėn.) mityba yra daug aktyvesnė. Ypač godžiai lydekos maitinasi rugsėjo mėn. ir spalio mėn. pradžioje. Jos maitinasi ir žiemą, tačiau dėl prastesnio virškinimo, kurį sąlygoja žema temperatūra, šios beveik neauga.

Paros laikas ir oro sąlygos lydekų aktyvumui taip pat turi įtakos – ryte ir vakare lydekos maitinasi esant giedram orui, o kuomet lyja arba yra apsiniaukę – jos gali maitintis visą dieną.

 

Auginimo sąlygos

Lydekos mėgsta stovinčio arba lėtos tėkmės vandens telkinius bei juose esančias vietas su tankia augmenija.

Kadangi suaugusios lydekos grobį medžioja tykodamos, joms tvenkinyje reikalingos tinkamos slėptuvės – pakrantės ir povandeninių žolių plotai arba dugne gulinčios šakos, akmenys. Svarbiausia, kad lydeka turėtų kur pasislėpti ir galėtų ramiai laukti aukos. Jei norite, kad jūsų telkinyje komfortiškai jaustųsi labai stambios lydekos, reikėtų, kad tvenkinyje būtų ir gilesnių duobių, kadangi stambūs individai mėgsta gilesnes vietas.

Jauniausi individai gyvena arčiausiai pakrantės ir tik stambios lydekos yra linkę naudotis atviro vandens plotais, esančiais toliau nuo kranto.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lydekos yra šaltamėgės žuvys, tačiau turi plačias tolerancijos ribas įvairioms aplinkos sąlygoms, tame tarpe ir vandens temperatūrai.

 

Tolerancijos ribos skiriasi priklausomai nuo gyvenimo stadijos:

–        Embrionai toleruoja vandens temperatūrą iki 19°C, o sėkmingiausiai išsiryta esant 9-15°C, kai tuo tarpu 5°C riba yra pražūtinga. Embrionų vystymuisi optimali ištirpusio deguonies koncentracija yra 4,5 mg/l;

–        Lydekų mailius geriausiai auga ir išgyvena kuomet vandens temperatūra siekia 18,0-20,8°C, o temperatūrai nukritus žemiau 5,8°C arba pakilus aukščiau nei 25,6°C išgyvenamumas stipriai sumažėja;

–        Jaunikliai (brandos dar nepasiekę lydekos) geriausiai auga kuomet vandens temperatūra yra 19-21°C, o esant žemesnei nei 3°C ar aukštesnei nei 28°C augimo greitis patikimai sumažėja. Augimas taip pat sumažėja kuomet ištirpusio deguonies koncentracija yra žemiau 7 ppm ir tik nedaugelis jauniklių išgyvena esant žemesnei deguonies koncentracijai nei 3 ppm;

–        Suaugę lydekos iš visų vystymosi stadijų turi plačiausias tolerancijos ribas įvairioms aplinkos sąlygoms. Jos toleruoja vandens temperatūrą aukštesnę nei 30°C, nors optimalus augimo greitis būna kuomet vandens temperatūra yra 20-21°C. Paminėtina ir tai, jog suaugę lydekos geba toleruoti ir ypač žemas temperatūras. Pavyzdžiui esant 0,1°C vandens temperatūrai, kuomet seklūs ežerai pradeda užšalinėti, jos dar nerodo jokio ryškaus streso. Nepaisant tokių plačių tolerancijos ribų, staigūs temperatūrų pokyčiai gali būti letalūs. Suaugusių lydekų mityba sumažėja kuomet ištirpusio deguonies koncentracija vandenyje pasiekia 2-3 mg/l, o nukritus mažiau nei 2 mg/l – maitinimasis sustoja.

 

Įžuvinimas

Ežeruose lydekų biomasę riboja tinkamų buveinių skaičius. Nustatyta, jog į 1 ha žole apaugusio ežero plotą gali tilpti apie 110 kg lydekų.

Yra žinoma, jog lydekų populiacijose stipriai veikia savireguliacijos mechanizmas, kuris pasireiškia per kanibalizmą, taigi dažnai į tai neatsižvelgus siekis padidinti lydekų populiaciją vandens telkiniuose būna pasmerktas nesėkmei.

Taip pat pastebėta, jog lydekų išgyvenamumas yra didesnis jas įžuvinant pirmą kartą, negu vėliau, kuomet jau yra kitų lydekų. Tai galima paaiškinti kaip kanibalizmo pasekmes. Taigi jei norite, kad išgyventų kuo daugiau į tvenkinį naujai įleistų lydekaičių, teks pirmiausiai išgaudyti iš anksčiau likusius stambesnius individus.

 

Nerštas

Lydekos nerštui subręsta 3-4 metų amžiaus, o kartais pasitaiko, kad ir 2 metų. Subrendę ir nerštui pasiruošę lydekų patinai dažniausiai būna 34-42 cm, o patelės 40-48 cm ilgio.

Lydekos neršia ankstyvą pavasarį, vos ledui pasitraukus nuo vandens telkinių paviršiaus, tai dažniausiai būna kovo, balandžio arba gegužės mėn., kuomet vandens temperatūra pasiekia 8-12 °C šilumos. Neršia sekliose, žole apaugusiose vandens telkinio dalyse.

Jos yra pakankamai vislios ir gali išneršti iki 300 000 ikrų, o labai stambūs individai ir daug daugiau.

 

Parazitai

Kai kurios lydekos turi ir parazitų – tai plačiojo kaspinuočio (lot. Diphyllobothrium latum) plerocerkoidai (jauna kaspinuočio stadija). Plerocerkoidai – gležnos, ryškiai baltos ir mažos (~1 cm ilgio) kirmėlės. Juos lengva pastebėti ant žarnų paviršiaus, bet jų pasitaiko ir raumenyse ar kituose organuose. Jei apsikrėtusios lydekos mėsa nėra tinkamai paruošiama (gerai neiškepama ar neišverdama) tuomet žmogaus žarnyne iš plerocerkoidų išsivysto stambus, kelių metrų ilgio platusis kaspinuotis, kuris daro nemenką žalą žmogaus organizmui. Todėl nederėtų ragauti blogai ar visai neapdorotos lydekos mėsos.