Plačiakaktis (Hypophthalmichthys sp.) – karpinių šeimos žuvis, natūraliai, kaip ir karpis, paplitusi pietryčių Azijoje. Dažniausiai užauga iki maždaug 1 metro ilgio ir 16 kilogramų svorio, tačiau rekordinis pagautas plačiakaktis svėrė 50 kilogramų. Natūraliai augančios išskiriamos dvi plačiakakčių rūšys – baltieji ir margieji. Kiekviena jų turi savo specifiką – baltieji minta dumbliais, taip vadinamu fitoplanktonu, jo pritrūkus auga prastai.  O štai margieji labiau linkę gaudyti aktyviau judantį zooplanktoną, ir neišvalo žydinčių vandens telkinių. Dėl šių priežasčių žuvininkystės ūkiuose, taip ir pat ir Lietuvoje, dažniausiai auginami abiejų rūšių hibridai. Toliau apie hibridus ir kalbėsim.

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaulio mastu pagal maistui auginamų karpinių žuvų kiekį, plačiakaktis dalinasi 3-4 vietas. Kadangi ši žuvis planktofagė, jos auginimas yra gerokai pigesnis nei pastoviai maisto prašančių karpių. Labiausiai paplitę plačiakakčiai Kinijos akvakultūrose. Tik Lietuvoje jis populiarėja po truputi. Vis dėlto, dažniausiai šios žuvis leidžiamos į telkinius, kad juos išvalytų, o ne kaip maisto objektas.

Plačiakakčiai gana gerai pakelia ir sūroką vandenį. Kai kuriose valstybėse jie auginami jūrų įlankose, pajūriniuose sūrokuose ežeruose. Anot literatūros, šios žuvis pakelia iki 7 (ar net 12) promilių druskingumą (panašiai kaip mūsų Baltija). Plačiakakčiai pakelia deguonies koncentracijų sumažėjimą iki 3 mg/l. Kitaip ir negalėtų gyvent gausiai dumblių priaugusiuose šiltuose telkiniuose.

Plačiakakčių dauginimuisi reikia gana aukštos temperatūros (18 ir daugiau laipsnių) bei aukštos deguonies koncentracijos, ką pasiekti kūdroje gana sunku. Tad savo tėvynėje šios žuvys neršia upėse, kur pakankama srovė prisotina vandenį deguonimi, o žuvininkystės ūkiuose jų nerštui sukuriamos specialios sąlygos.

 

Auginimas

Kad ir koks subjektyviai skanus ar neskanus plačiakaktis būtų, visgi dažniausiai jis auginamas ne serviravimo tikslais. Būdamas aktyvus ir ėdrus planktofagas, plačiakaktis geba labai ženkliai išvalyti vandens telkinius nuo šių nemalonių gyvių, išvengti vandens “žydėjimo” ir padaryti jį patrauklesnį akiai. Populiariausias plačiakakčių auginimo privačiuose telkiniuose ciklas –  pavasarį šių žuvų prisileisti, o rudenį jas išgaudyti. Jeigu norite greito vandens valymo efekto, leiskite 1-2 kg plačiakakčius. Šie ėdrūnai per dieną geba prafiltruoti 2 – 3 kartus daugiau maisto masės nei patys sveria. Tokio dydžio žuvis Lietuvos sąlygomis ir geros maistinės bazinės telkinyje per sezoną gali priaugti 0,5-1 kg svorio.

Išgaudydami šias žuvis prieš žiemą ne tik pasimėgausit jų baltyminga mėsa, bet ir panaikinsite jų uždusimo žiemą galimybę, neleisit šaltuoju metu sezonu mesti svorio gyvybės palaikymui, padidinsit kitų žuvų sėkmingo peržiemojimo tikimybę.  Galų gale, ir įžuvinimui Lietuvoje jie dažniausiai siūlomi pavasarį, balandžio mėnesį. Vienam arui telkinio siūloma leisti 1 – 2 stambesnius plačiakakčius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kadangi ši žuvis yra planktofagė, ji konkuruoja su vietinėmis (tas galioja ir kitiems jūsų telkinio žvynuotiesiems) planktofagėmis žuvimis. Ir konkuruoja gana sėkmingai. Tai ypač aktualu jei savo kūdroje auginate smulkias žuvis, ar net jas veisiate (karosai paprastai veisiasi jūsų neatsiklausę). Juk kaip žinia didžioji dalis žuvų (karpių, karosų, lynų ir kitų) jauniklių taip pat maitinasi planktonu. Taigi plačiakaktis gali sudaryti rimtą konkurenciją jūsų žuvų jaunikliams, šie neturės ką valgyti, augs lėtai. Tokiu atveju rekomenduojama arba leisti mažiau plačiakakčių, arba įžuvinti savo telkinius jau paaugusiomis kitų rūšių žuvimis.

Auginant jau stambesnes žuvis, plačiakaktis šaunus tuo, jog minta kitu maistu nei karpiai, karosai ar lynai. Pasirinkdami žuvis pagal jų mitybines nišas, galite maksimaliai išnaudoti savo kūdros teikiamus natūralius maisto resursus.

 

Mityba

Jau ne vieną kartą pasikartota, kad plačiakaktis – planktofagė žuvis, gaudanti kūdroje vešančius dumblius ir taip filtruodama vandenį. Plačiakakčiai maitinasi paprastai sekliose vietose (kur daugiausiai dumblų ir būna), šiltame vandenyje. Didelį maitinimosi aktyvumą jie pasiekia prie maždaug 21 laipsnio šilumos. Kaip ir daugelio gyvūnų, taip ir plačiakakčių jaunikliai dažniau nevengia gyvūninio maisto (zooplanktono) nei suaugusieji. Pasiekę maždaug 1,5 kg svorį ir esant pakankamai maisto, jie jau renkasi išimtinai fitoplanktoną.

Tokie tad dėsningumai, bet visgi gamta nebūna paprasta – tą įrodo ir įvairių tyrimų prieštaringi duomenys. Ne retenybė, kai ir stambesni plačiakakčiai maitinasi zooplanktonu, o dar dažnesnis atvejis – mikrobentoso (iki mikroskopiškumo smulkių augalų ir gyvūnų, gyvenančių dugno nuosėdose) filtravimas ryjant nemažus kiekius detrito. Tai pasireiškia dažniausiai ten, kur mažai plaukiojančių dumblių, gana dažnai dėl per tankiai auginamų plačiakakčių (primenu rekomendacijas – 2-4 kilogramai šių žuvų 1 arui vidutiniškai “pražystančio” telkinio).

Bene geriausias plačiakakčių bruožas – mityba melsvabakterėmis. Tai tie dumbliai, kurie Lietuvoje yra pagrindiniai vandens “žydėjimo” kaltininkai. Jos gali ne tik fiziškai užkimšti jūsų telkinį, mirdamos ir irdamos sunaudoti visą deguonį, bet dar ir išskiria toksinus, tarsi viso kito būtų maža. Kita vertus, plačiakakčiai ir melsvabakterės jau spėjo šiek tiek koevoliucionuoti. Gana dažnai bakterijoms pavyksta praslinkti plačiakakčių žarnokais nesuvirškintoms, atvirkščiai, netgi sutaupius sau reikalingų resursų. Savo ruožtu plačiakakčiai yra atsparūs bakterijų išskiriamiems toksinams, juos kaupia, todėl tam tikrais atvejais gali būti net per nuodingi keliauti į keptuvę. Tačiau jei leisite plačiakakčius ne į visiškai žaliuojanti vandenį, jis turėtų susidoroti su melsvabakterių gausa ir neleisti joms įsivyrauti.