Karpinės žuvys tiek žuvininkystės ūkių, tiek nedidelių tvenkinių/kūdrų savininkų yra ypač mėgstamos dėl jų greito augimo ir pakankamai skanios mėsos. Tačiau lynas (lot. Tinca tinca) yra savotiška išimtis. Ši žuvis nors ir pakankamai populiari tarp žuvų augintojų ir pasižymi geromis skoninėmis savybėmis, tačiau priešingai nei kitos populiarios tvenkiniuose auginamos karpinės žuvys (karpiai, amūrai, plačiakakčiai ar karosai) nepasižymi greitu augimu. Tiksliau jų augimas netgi labai lėtas. Per pirmuosius metus lynas gali užaugti iki 0,11 kg, o 1 kg svorį pasiekti tik per 7–8 m., kai tuo tarpu tokio amžiaus karpis jau gali sverti kiek daugiau nei 9 kg.

Tikriausiai savaime kyla klausimas, kodėl tada verta savo tvenkinyje auginti šią žuvį, jeigu jos augimo tempai tokie lėti ir norint svečius švenčių proga pamaloninti iškilesniu žuvies kepsniu teks laukti ne vienerius metus. Lengvą ir visiems priimtiną atsakymą būtų sudėtinga rasti, tačiau svariu argumentu galėtų būti tai, jog lynas išgyvens ten, kur joks karpis neištvers. Ši žuvis ypatingai nereikli sąlygoms, ištverminga ir ilgaamžė. Be to priešingai nei karpiai – nekeičia tvenkinio ekosistemos (neardo vandens telkinio šlaitų, nerausia dugno ir taip stipriai neskatina eutrofikacijos).

Lynai puikiai tinka auginimui tiems kas nori, kad jų tvenkinyje/kūdroje būtų tauresnių žuvų, tačiau gaili laiko tiek tvenkinio, tiek žuvų priežiūrai ir nesitiki greitu metu didelio laimikio. Kadangi šios žuvys mėgsta stovinčio vandens, gausiai žolėmis apaugusius ir dublėtą dugną turinčius vandens telkinius – mažai prižiūrimi sodybų tvenkiniai yra puiki vieta šioms žuvims auginti, o taip pat, priešingai nei karpiai, tokiame tvenkinyje šios žuvys netik augs, gerai peržiemos, bet ir veisis.

Kaip jau anksčiau minėta, lynai pasižymi lėtu augimu ir jei pagrindinis tikslas yra savo tvenkinyje turėti didelių ir greitai augančių žuvų, tuomet vertėtų pagalvoti apie kitas alternatyvas (karpių, amūrų ar plačiakakčių auginimą). Tačiau jei tai nėra pagrindinis kriterijus, lynai puikiai gali tikti kaip „foninė“ žuvis, kuri padidintų įvairovę jūsų vandens telkinyje ir po tam tikro laiko pradžiugintų solidžiu laimikiu.

Bene svarbiausios lynų savybės, kurios patrauklios žuvų augintojams yra jų nereiklumas sąlygoms ir ilgaamžiškumas. Kalbant apie ilgaamžiškumą trumpai galima paminėti tik tiek, jog šios žuvys gali išgyventi daugiau nei 14–15 m., o štai apie nereiklumą aplinkos sąlygoms galima pakalbėti ir plačiau.

Nors lynai turi plačias tolerancijos ribas aplinkos sąlygoms, tačiau pirmenybę teikia šilto stovinčio vandens arba labai lėtos tėkmės vandens telkiniams, kurie yra seklūs ir tankiai apaugę augalija. Lynams taip pat svarbu, jog vandens telkinio dugnas būtų pakankamai dumblėtas, kadangi tai yra susiję netik su mitybos įpročiais, bet ir jų gebėjimu žiemoti. Dumblėtas vandens telkinio dugnas šioms žuvims ypač svarbus ekstremaliomis aplinkos sąlygomis – kuomet vandens telkinys išdžiūsta, lynai geba užsikasti dumble ir taip palaikydami kūno drėgmę išlaukti kol telkinyje vėl rasis vandens. Lygiai taip pat jie išgyvena ir nepalankų žiemos periodą, kuomet užsikasę dumblu išlaukia šiltesnių orų. Todėl tvenkinyje auginant lynus (priešingai nei karpius) neteks baimintis, jog šios žuvys neperžiemos ar neištvers vasaros karščių.

Mityba

Pagal mitybos pobūdį lynai yra visaėdžiai, o jų racionas labai platus. Jie nėra linkę maitintis toli migruodami ir didžiąją paros dalį praleidžia tankiuose povandeninių augalų sąžalynuose, kur rausiasi dumble ieškodami maisto. Lynai dugno sedimentuose rausiasi gyliau nei karšiai ar karosai, tačiau vandens telkiniui padaro mažiau žalos nei karpiai. Lynai tam tikra prasme netgi pagerina telkinio sanitarinę būklę, kadangi užuot stipriai rausdamiesi, jie surenka ant dugno prikritusias maisto liekanas ir taip apsaugo nuo puvimo, o tuo pačiu besimaitindami dumbliais padeda išvengti jų sukeliamo vandens žydėjimo.

Iš slėptuvių lynai išlenda tik sutemus, kadangi vengia ryškesnės šviesos. Naktį jie maitinasi intensyviau, pirmenybę teikdami gyvūniniam maistui – chironomidų (uodų trūklių) lervoms, moliuskams.

Nors lynų racionas gana platus, tačiau priklausomai nuo žuvų amžiaus yra pastebimi tam tikri mitybos skirtumai.

Mailius ir jauni lynai pagrinde maitinasi zooplanktonu, dumbliais, įvairiais mikroskopiniais organizmais ir kitu smulkiu maistu. Šiek tiek paaugę, paprastai nuo vienerių–trejų metų amžiaus, jie pereina ir prie stambesnio grobio – chironomidų (uodų trūklių), kitų vandens vabzdžių lervų ir bestuburių, tokių kaip moliuskai, dėlės. Jie taip pat nevengia pasimėgauti buožgalviais ar žuvų ikrais, detritu bei vandens augalais (jų ūgliais).

Aktyviausi lynai būna nuo gegužės iki rugsėjo mėn., o maitintis nustoja rudenį, kuomet vandens temperatūra nukrinta žemiau 8 °C. Dažnai jau po pirmųjų šalnų, jeigu įmanoma, įsirausia į dumblą ir pereina į hibernavimo būseną.

 

Dauginimasis

Patinėliai lytiškai subręsta 2–3 m., o patelės 3–7 m. amžiaus. Neršia vėlai (birželio–liepos mėn.), kuomet vandens temperatūra siekia bent 19–20 °C, o intensyviausias nerštas vyksta prie 22–24 °C.  Lynai neršia sekliose, nuo vėjo apsaugotose vietose, kuriose gausu vandens augalų. Neršia nedidelėmis grupelėmis. Lynų vislumas yra didelis – 0,5 kg sverianti patelė gali padėti iki 300 000 ikrelių, o stambesni individai ir iki 900 000. Nerštas vyksta „porcijomis“ – per mėnesį 2–3 kartus.

Patelės padeda daugybe lipnių, žalsvos spalvos kiaušinėlių ant augalų ar dugno. Esant 20 °C temperatūrai, kiaušinėliai išsiryta po 3 dienų, o išsiritę lervutės dar keletą dienų laikosi prilipę prie augalų. Šiuo laikotarpiu lynų mailius yra ypač pažeidžiamas. Paprastai tik rudenį po labai šiltos vasaros lynų mailius yra pakankamai didelis, kad galėtu išvengti žūties dėl bado žiemą ar pabėgti nuo plėšrūnų, tokių kaip ešeriai.

 

Konkurencija (su karpiais)

Nustatyta, jog 1–3 m. amžiaus lynų mityba 23–62 % panaši į karpių mitybą. Tačiau taip pat pastebėta, jog lynai geriau prisitaikę prie mitybos pokyčių, nei karpiai. Lynai su karpiais labiausiai konkuruoja dėl samangyvių, augalų liekanų, dafnijų ir detrito.

Nors lynų ir karpių mityba panaši, tačiau jų prioritetai šiek tiek išsiskiria. Lynų racione pagrindą sudaro zooplanktonas (43,8 %) ir dugno nuosėdos/sedimentai (21,2 %), o karpiai pirmenybę teikia vandens telkinio dugne randamam maistui įskaitant augalų liekanas ir detritą (68,8 %), o zooplanktonas jų racione sudaro žymiai mažesnę dalį (19,1 %). Nors lynų mitybinė bazė dalinai persidengia su karpių, tačiau jie tarpusavy stipriai nekonkuruoja, kadangi karpiai maitinasi daug agresyviau ir savo „liūto“ dalį pasiima intensyviau rausdamiesi telkinio dugne bei „ganydamiesi“ atviresniuose tvenkinio plotuose, o lynai maisto ieško vandens augalijos tankmėse ir vengia atviresnių vietų

Taigi siekiant sumažinti šių žuvų tarpusavio konkurenciją, tereikia sudaryti tinkamas sąlygas jų mitybai – lynams palikti tankesnius vandens augalijos sąžalynus, kur jie netrukdomi galėtų maitintis zooplanktonu ir kitais bestuburiais, o karpiams atviresnėse vietose papildomai galima įrengti šėryklas, kuriose apsilankę galėtų pasimėgauti dirbtiniais pašarais.

 

Augimas ir įžuvinimas

Įvairūs literatūros šaltiniai teigia, jog lynas gali užaugti iki daugiau nei 60 cm ilgio ir pasiekti didesnį nei 7 kg svorį, tačiau šie skaičiai, nors ir gražūs, bet retai pasitaikantys. Daug dažniau sutinkami lynai, kurių ilgis siekia apie 20–35 cm ir sveria nuo 0,5 iki 1,8 kg. Paminėtina ir tai, kad lynų patelės auga greičiau nei patinai (kaip atskirti patelę nuo patino pavaizduota 1 pav.). Teigiama, jog telkinyje sugavus didžiausią patiną, galima jo svorį padvigubinti ir tai prilygs didžiausios patelės svoriui tame vandens telkinyje. O štai 2 kg patiną jau galima laikyti solidžiu laimikiu.

1 pav. Lyno patinėlio (kairėje) ir patelės (dešinėje) skirtumai.

Jau ne kartą šiame tekste akcentavome, jog lynai pasižymi pakankamai lėtu augimu, todėl gana retais atvejais jie auginami monokultūromis, o daug dažniau veisiami karpių tvenkiniuose kaip papildoma žuvis. Nors lėtas augimas veikia kaip atgrasantis veiksnys, tačiau dėl geros mėsos ši žuvis turi nemažą reikšmę žuvivaisoje ir yra noriai gaudoma, veisiama bei auginama.

Pirmus kelerius metus lynų augime dominuoja kūno ilgio didėjimas, susijęs su lytine branda, o vėliau ima dominuoti svorio augimas. Pirmamečiai lynai, priklausomai nuo vasaros temperatūros, gali būti nuo 2 iki 8 cm ilgio ir iki 0,1 kg svorio, o po dešimties metų lynas jau gali sverti apie 1,5 kg. Žemiau pateikiame grafiką su lynų, auginamų tvenkiniuose, augimo (ilgio ir svorio) greičiais pagal amžių (2 pav.).

2 pav. Lynų auginamų žuvininkystės tvenkiniuose augimo greitis (ilgio ir svorio) pagal amžių.

Tokie augimo tempai mažai ką džiugina, tačiau visuomet galima ir netgi rekomenduojama, tvenkinį įžuvinti ne lynų mailiumi, o jau paaugintomis žuvimis, kadangi lynų mailius yra daug reiklesnis vandens temperatūrai, jautresnis parazitų poveikiui ir lėčiau auga nei suaugėliai. Taip pat įleidus lynų mailių į tvenkinį, kuriame jau yra kitų žuvų (baltųjų amūrų, plačiakakčių ar karpių) jų augimo ir išlikimo iki šiųmetukų efektyvumas būna labai mažas. Dažniausiai kelis gramus siekiančio mailiaus išlikimas siekia tik 10–40 %.

Vandens telkinius geriausia įžuvinti jau lytinę brandą pasiekusiais 3–5 m. amžiaus (apie 20–27 cm ilgio) individais, kadangi jie nuo šio laikotarpio pradeda greičiau auginti svorį, yra atsparesni aplinkos poveikiui, pasižymi didesniu išgyvenamumu, o taip pat jau gali savarankiškai daugintis.

Lynų auginimui tvenkinyje būtina vandens augalija. Tai susiję netik su maisto šaltiniu, bet ir konkurencijos sumažinimu ypač tuomet kai tame pačiame telkinyje auginami ir karpiai. Į vandens telkinius, kuriuose vandens augalija yra tanki ir gausi, galima įleisti daug daugiau lynų nesibaiminant dėl konkurencijos, tačiau, jei telkinyje augalija yra skurdi arba jos visai nėra, o gruntas kietas, tuomet verta žinoti, jog šių žuvų įveisimas tokiame telkinyje neduos jokios praktinės naudos, kadangi lynai netik skurdžiau augs, bet ir stipriau konkuruos su kitomis žuvimis.

Lynų poreikius atitinkančius vandens telkinius (jeigu auginami tik lynai) galima įžuvinti 150–200 vnt/ha antramečių žuvų norma. O tvenkinius, kur laikomi karpiai ir yra pakankamai geros sąlygos (plotai su tankia vandens augalija, minkštu gruntu), nesibaiminant, jog nukentės žuvų augimas dėl konkurencijos, galima įžuvinti tokiomis proporcijomis: 1 trečių metų lynas 5 karpiams; arba antramečių lynų skaičius sudarantis 5–10 % nuo tvenkinyje esančių karpių skaičiaus. Kai kur nurodoma, jog įžuvinti galima ir lynų kiekiu sudarančiu 10–30 % nuo tvenkinyje esančio karpių skaičiaus, tačiau nederėtų aklai pasikliauti sausais ir jūsų tvenkinyje nesimaudžiusiais skaičiais. Būtina įsidėmėti, kad bet kokių žuvų įžuvinimo kiekis priklauso nuo individualių vandens telkinio parametrų, jame esamų sąlygų tinkamumo pasirinktai žuvų rūšiai, bei kitų žuvų, ypač užimančių tas pačias ar panašias nišas, skaičiaus.

Lynų auginimas tai ilgalaikė, didelių pastangų nereikalaujanti investicija, kuri po tam tikro laiko atsiperka gražiu ir skaniu laimikiu.