Kodėl šamas?
Norint, kad tvenkinyje žuvys netik daugintųsi, bet ir augtų – reikalingi plėšrūnai. Tai ypač aktualu tiems, kurių vandens telkiniuose auga netik karpiai, amūrai ar plačiakakčiai, bet kartu ir mūsų kraštuose besidauginančios, mažiau vertingos žuvys, tokios kaip karosai, kuojos, raudės ir kt.
Norint atsikratyti smulkių nepageidaujamų žuvų, kurios konkuruoja dėl maisto su stambesnėmis, o taip pat reguliuoti jų veisimąsi galima rinktis iš keleto tvenkiniuose populiarių plėšrūnų: lydekų, ešerių ir šamų. Kiekvienas jų atlieka savo pagrindinę funkciją, t.y. – reguliuoja žuvų populiacijų gausumą tvenkinyje, tačiau kiekvienas pasižymi ir specifinėmis savybėmis, kurias vertėtų žinoti prieš renkantis „reguliatorių“ savo vandens telkiniui.
Jei tvenkinyje gausu karosų ar kitų smulkių žuvų Ešeriai gali padėti sumažinti jų gausūmą, tačiau jie nėra labai efektyvi priemonė ypač siekiant atsikratyti „šiukšlinės žuvies“, kadangi ešeriai neišgaudys stambesnių karosų, kuojų ar kitų mažiau reikalingų žuvų. Lydekos šiam tikslui yra tinkamesnės, tačiau jos neretai atneša ir nepageidaujamų nuostolių, kadangi griebia netik smulkesnes žuvis, bet ir savo dydžio, kurias gali sužaloti. Todėl, jeigu pagrindinis tikslas yra atsikratyti ar sumažinti nepageidaujamos, mažiau vertingos žuvies kiekį savo tvenkinyje, tam geriausiai tiks šamai (lot. Silurus glanis). Šamai pirmenybę teikia smulkesniam maistui ir tik jo nebelikus pereina prie stambesnio grobio, todėl tik ypatingais atvejais šamas gali kelti grėsmę jūsų vandens telkinio karpiams ar kitoms didelėms ir vertingesnėms žuvims. Aišku vertėtų nepamiršti, kad jei telkinyje bus stambių šamų ir įžuvinimui įleisite mažesnius karpius ar kitas vertingas žuvis – jos galės tapti šamo grobiu.
Apie šamą
Šamas – plėšri žuvis, žuvų augintojų mėgstama dėl geros riebios ir mažai kaulų turinčios mėsos, taip pat pakankamai greito augimo – pirmaisiais metais užauga iki 200 g., o antraisiais jau gali siekti 1,5–4,5 kg. Tai didžiausia mūsų šalies gėlųjų vandenų plėšrioji žuvis. Laisvėje dažniausiai sugaunami 30–100 cm ir 0,5–8 kg individai, nors yra duomenų ir apie įspūdingesnius laimikius, kurių ilgis didesnis, nei 2 m, o svoris siekia 95 kg. Teoriškai Lietuvoje šamai gali užaugti iki 3 m ilgio ir 300 kg. svorio. Ši žuvis pasižymi netik didžiu, bet ir ilgaamžiškumu – seniausias sugautas šamas buvo 80 m. Nors ir ilgaamžiai, tačiau nerštui šamai subręsta gana greitai – per 3–6 m. Neršia 18–20 °C temperatūroje ant dugne esančių medžių kelmų, šaknų, todėl jeigu norisi, kad šamai netik augtų, bet ir veistųsi jiems reikėtų sudaryti tinkamas sąlygas – įrengti vieną kitą slėptuvę bei vietas galimiems lizdams.
Mityba
Kaip jau minėjome, šamai yra plėšrūnai. Apie jų mitybą sklando ir nemažai realių ar išgalvotų pasakojimų, kuriais neretai gąsdinami vaikai ir tikriausiai ne be pagrindo, nes šamas ištiesų gali suvalgyti daug ką ir beveik bet ką, tik tie atvejai daug retesni, nei pačios istorijos.
Šamų mailius pirmaisiais gyvenimo metais maitinasi planktonu, o vėliau, kai šiek tiek paauga, pradeda maitintis kirminais, žuvimis, vėžiagyviais, įvairiais kitais bestuburiais, varlėmis ir smulkiais žinduoliais, kurie per savo neatsargumą ar gyvenimo būdo dėka atsiduria vandenyje.
Suaugę šamai pagrinde maitinasi įvairių rūšių žuvimis. Dideli šamai yra gana nerangūs ir grobį medžioja tikodami. Retai sugeba pagauti dideles žuvis, dažniausiai plaukia link seklumų ir ten tūno netoli kranto, pravėrę burnas ir laukdami praplaukiančio mailiaus. Tokius mailiaus burelius įsiurbia kartu su vandeniu. Stambesnes žuvis gaudo tikodami už akmenų, rastų, tačiau dažniausiai renkasi lengviau pagaunamą grobį – varles, vėžius, stambesnius moliuskus. Pasitaiko atvejų kuomet griebia vandens paviršiuje esančius paukščius – ančiukus, žasiukus ir bet ką kas plaukia vandenyje. Būdami labai alkani gali praryti ir nevalgomus daiktus – skūdurus, butelių kamščius ir pan. Yra faktų, jog labai išbadėję jie skandina plaukiančius šunis, mažus veršiukus ar besimaudančius vaikus (tikriausiai dėl tokių išbadėjusių šamų ir kylę įvairūs pasakojimai). Šamams, kaip ir daugeliui kitų žuvų, taip pat budingas kanibalizmas – jie nevengia pasimėgauti netgi savo vaikais.
Šamai maitinasi kiekvieną naktį. Iš savo slėptuvės išlenda temstant. Iš pradžių apiplaukia savo pamėgtą duobę, o vėliau patraukia ieškoti maisto šiek tiek toliau.
Jie maitinasi ir aktyviai medžioja nevien tik naktį – šia veikla užsiima ir paryčiais, o kartais į paviršių išlenda ir dienos metu (karštomis ir saulėtomis dienomis šamai mėgsta pasišildyti saulėje). Jie ypač suaktyvėja prieš ir per audrą. Tuo metu jie taip pat iškyla į paviršių, o naktinės audros metu godžiai ryja maistą, jei tik jį aptinka netoli vandens paviršiaus
Po žiemos miego atsibudęs šamas iki neršto aktyviai maitinasi žuvimi, ypač neršiančia. Šiuo metu gana aktyviai rankioja ir visokius kirminus, o vasarą jais susidomi daug rečiau.
Įžuvinimas
Šamus auginti galima tiek naujai iškastame, tiek jau gausiai kitų rūšių žuvų turinčiame vandens telkinyje. Tokiais atvejais skyriasi tik įžuvinamų šamų didis ir kiekis.
Jei šamus planuojama leisti į naujai iškastą kūdrą, derėtų rinktis mažesnius individus, kurių rekomenduojamas svoris apie 200 g. Tokio didžio šamukai „šviežiame“ tvenkinyje sugebės išsimaitinti, kadangi jų racione dar dominuos smulkus grobis, kurio vandenyje apsčiai rasis ir savaime (vabzdžiai, dumbliai, varliavyviai, moliuskai ir kt.). Naujai iškastoje kūdroje kartu auginant ir kitas žuvis, vienam arui nederėtų leisti daugiau nei 2 tokio didžio šamukus.
Kūdrą, kurioje gausu menkaverčių žuvų patartina įžuvinti stambesniais šamais, kurių racione dominuoja didesnis grobis, tame tarpe ir žuvys. Tam puikiai tinka apie 1 kg. sveriantys šamai. Menkaverčių žuvų gausios kūdros vienam arui pakanka 2 tokių šamų.
Reikia nepamiršti, jog norint, kad šamai sparčiai augtų, nekeltų grėsmės tvenkinyje esančioms vertingoms žuvims ir nepristygtų maisto – derėtų karts nuo karto vandens telkinį įžuvinti ir menkavertėmis, sparčiai besidauginančiomis žuvimis kaip pavyzdžiui karosais.