Sidabrinis karosas (Carassius gibelio) – visiems gerai pažįstama, nors ir nevietinė (Lietuvoje aklimatizuota 1952 m.) žuvis, kuri tapusi tokia įprasta, kad sunku įsivaizduoti tvenkinį ar mažesnį vandens telkinį be jos. Nors ūkine prasme karosai yra mažai vertingos žuvys, o ir žvejai per daug jų nevertina, tačiau kai nekimba ežere ar nesiseka pagauti į tvenkinį įleisto karpio, lengvai sugaunami karosai, bent jau dėl sportinio azarto, tampa malonia atgaiva, lyginant su spoksojimu į gyvybės ženklų nerodančią plūdę.
Į tvenkinius dažniausiai leidžiami sidabriniai karosai, nes jie už paprastuosius (auksinius) auga greičiau. Tačiau bendrai paėmus karosai laikomi gana lėtai augančiomis žuvimis. Geromis sąlygomis, per 4 – 5 m. sidabrinis karosas gali užaugti iki 1 kg. Oficialiais duomenimis sidabriniai karosai užauga iki 3 kg svorio, tačiau pasitaiko mažiau patikimų šaltinių, kuriuose nurodoma, jog gali pasiekti 3,5 ar net 5 kg svorį… Įprastomis sąlygomis sidabriniai karosai išgyvena iki 10 m. ir gali pasiekti 35 cm ilgį (kai kur nurodoma, jog užauga iki 45 ar net 50 cm), tačiau dažniausiai pasitaikantis dydis, kaip ir svoris, yra mažiau įspūdingas ir siekia apie 20 cm.
Sidabriniai karosai gali gyventi įvairiuose vandens telkiniuose – uždumblėjusiuose ežeruose, kūdrose, lėtos tėkmės upėse. Jie yra sėslus, laikosi labiau priedugnyje ir arčiau pamėgtų vietų, o žiemą pasitraukia į gilesnes vietas.
Sidabrinis karosas panašus į paprastąjį (auksinį), tačiau šiek tiek skiriasi ilgesne uodegine dalimi, gilesniu uodegos peleko iškirpimu, o taip pat jo pilvo ertmės plėvė yra juoda, kai tuo tarpu paprastojo karoso – šviesi. Nuo paprastojo karoso skiriasi ir žvynų spalva – tamsiai pilka nugara ir tamsiai sidabriško atspalvio šonais bei pilvu. Sidabriniai karosai gali šiek tiek skirtis ir tarpusavyje – vieni būna labai aukšti, smailėjančia nugara, o kiti labiau pailgi.
Šios žuvys, kaip ir daugelis kitų karpinių žuvų, pasižymi nereiklumu aplinkos sąlygoms ir gali išgyventi esant žemoms deguonies koncentracijoms bei dideliai taršai. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, sidabriniai karosai vandens telkinyje, ypač nedideliame, gali tapti vienintele dominuojančia rūšimi.
Dauginimasis
Apie šių žuvų dauginimąsi galima pasakyti viena skambia fraze – „dauginasi jie su visais ir net be savęs“. Skirtingai, nei pavyzdžiui karpiai, kuriems pas mus per šalta, sidabriniai karosai Lietuvoje dauginasi puikiai, o dėl savo išskirtinių savybių, tokių kaip galimybė apsieiti be patinėlių (gali daugintis iš neapvaisintų ikrų) ir taip pat kryžmintis su kitomis karpinėmis žuvimis, jie gana sparčiai užsiveisia vandens telkinyje. Šiuo atveju netgi nelabai tinka vartoti žodį „jie“ kadangi Europoje gyvenantys sidabriniai karosai, beveik išimtinai yra vien patelės. Šios žuvys subręsta ir pradeda daugintis apie trečiuosius gyvenimo metus. Neršia 2 – 3 kartus, gegužės – liepos mėn. (kartais iki rugpjūčio pradžios), kuomet vandens temperatūra būna didesnė nei +14 °C. Nerštavietėmis pasirenka seklias, šiltas pakrantes, kur yra panirusios augalijos, kadangi neršia ant vandens augalų. Tad norint, kad jūsų telkinyje sidabriniai karosai sėkmingai daugintųsi, reikėtų palikti šiek tiek augalijos, o taip pat jeigu yra amūrų – neleisti jiems visos jos sužiaumoti.
Mityba ir konkurencija
Sidabriniai karosai yra visaėdžiai – gali maitintis dumbliais, vėžiagyviais, moliuskais, vabzdžių lervomis ir kitais bestuburiais, augaliniu maistu bei detritu. Tad didžia dalimi dėl maisto gali konkuruoti ir su kitomis žuvimis, ypač smulkesnėmis. Taip pat jie nevengia ir karpiams skirto pašaro, bent jau to, kurį sugeba apžioti, todėl vandens telkinyje esantis per didelis karosų kiekis, gali trukdyti kitų žuvų augimui, o taip pat ir jų žvejojimui.
Sidabriniai karosai šiek tiek maitinasi ir žiemą, dažniausiai per atlydžius, artėjant pavasariui, tačiau ypatingu apetitu, tuo laikotarpiu, nepasižymi.
Karosai yra pakankamai vislūs, netgi stingant maisto jie sugeba toliau daugintis (nors ir beveik neauga) ir taip suformuoti, nedidelių (20 – 30 g) karosų populiaciją, kuri iš esmės yra nenaudinga – žuvys smulkios, laibos, didelėmis galvomis. Todėl į vandens telkinį neverta šių žuvų prisileisti per daug, kadangi įžuvinus net ir nedideliu kiekiu karosų, anksčiau ar vėliau gali tekti visokiais būdais mažinti jų skaičių, ypač jei norima sėkmingai auginti vertingesnes žuvis.
Tad į vandens telkinį patartina įleisti nedidelį kiekį šių žuvų arba tuo pačiu įsiveisti ir plėšrūnų (pvz. ešerių ar lydekų), kurie reguliuotų populiacijos augimą.