Apie amūrą

Baltasis amūras (lot. Ctenopharyngodon idella) – karpinė žuvis visame pasaulyje išpopuliarėjusi dėl savo mitybos įpročių, kurie ypač pasitarnauja siekiant apsaugoti vandens telkinius nuo per didelio užžėlimo.

Ši žuvis, kaip ir karpis, kilusi iš Azijos, kur natūraliai paplitusi dideliuose ežeruose ir upėse. Suaugusių amūrų racioną beveik išimtinai (95%) sudaro makrofitai (aukštesnieji vandens augalai), tačiau retkarčiais šios žuvys pasimėgauja ir gyvūninių maistu.

Tai viena iš didžiausių karpinių žuvų, užauganti iki 30 – 50 kg svorio ir daugiau nei 1 m ilgio. Tačiau dažniausiai sugaunamos žuvys būna 4 – 8 kg ir 0,6 – 0,8 m ilgio. Natūralaus paplitimo areale (Amūro baseine) baltieji amūrai vidutiniškai išgyvena nuo 5 iki 11 metų, tačiau kai kurie individai gali pasiekti ir 15 metų amžių, o pavyzdžiui Šiaurės Dakotoje buvo sugautas individas, kurio amžius siekė daugiau nei 33 m.

Amūrai yra pakankamai atsparūs deguonies stygiui. Nors kritinė 3 mg/l ištirpusio deguonies koncentracija amūrams gali sukelti stresą, tačiau jie įstengia išgyventi ir sąlygomis kuomet deguonies koncentracija siekia 0,2 mg/l. Paminėtina, jog jauni amūrai, ypač mailius yra jautresni deguonies stygiui (0,41 mg/l yra žemiausia riba prie kurios dar gali išgyventi).

 

 

 

 

 

 

 

Augimas

Baltieji amūrai pasižymi gana greitu augimu. Auginami vandens telkiniuose ir tinkamai besimaitindami jie jau pirmaisiais metais gali pasiekti 1 kg svorį ir toliau augti 2 – 3 kg per metus greičiu. Tyrimais nustatyta, jog pirmus ketverius metus labiausiai didėja žuvų ilgis, o nuo ketvirtų iki šeštų metų pastebimas didesnis svorio augimas. Todėl auginant amūrus ir norint sugauti didesnę žuvį, verta luktelėti keletą metų, kol ši pradės ne tik tįsti į ilgį, bet ir plėstis į plotį. Taip pat verta nepamiršti, jog amūrų augimo greitį, kaip ir daugelio kitų žuvų, sąlygoja įvairūs veiksniai – amžius, dydis, populiacijos tankis, maisto kiekis ir maistinė vertė, vandens temperatūra ir ištirpusio deguonies koncentracija.

Į visus šiuos veiksnius jautriausiai reaguoja jaunos žuvys. Per didelis žuvų kiekis vandens telkinyje ypač neigiamai paveikia jaunų, dar metų neturinčių, žuvų augimo greitį. Taip pat optimaliam žuvų augimui svarbus pakankamas baltymų ir celiuliozės kiekis racione. Baltymai ypač svarbūs jaunų (40 – 120 g) žuvų augimui.
Amūrai – vandens telkinių augalijos reguliavimo priemonė

Kadangi amūrai negali daugintis kūdrose ir ežeruose, jie yra puikus biologinis vandens augalijos kontrolės įrankis. Tokiomis sąlygomis daug paprasčiau suvaldyti jų veiklą, nes visada galima žinoti kiek telkinyje yra žuvų ir kokį poveikį jos gali turėti esamai augmenijai. Efektyviausi amūrai būna po pirmojo savo augimo sezono iki apitiksliai 8 metų. Tvenkinyje žolių sumažėjimas paprastai nėra pastebimas iki antrųjų metų pabaigos, aišku rezultatai priklauso ir nuo įleistų žuvų kiekio.

Amūrai yra efektyvi ir problemų nesukelianti daugelio augalų rūšių kontrolės priemonė. Tačiau mažai tikėtina, jog jie sumažintų brandžių švendrų ar vandens lelijų sąžalynus, labiau tikėtina, kad pirmenybę teiktų naujiems šių augalų daigams ir atžaloms ir taip stabdytų tolimesnį jų plitimą. Amūrai taip pat netinka kontroliuoti dumbliams, todėl minėtais atvejais verta pagalvoti ir apie kitas kontrolės priemones – dumbliams naikinti galima į telkinį įleisti plačiakakčių, o didelius brandžių augalų sąžalynus sumažinti mechaninėmis priemonėmis arba herbicidais ir tik tada įleisti reikiamą kiekį amūrų, kurie stabdytų tolimesnį augalijos plitimą. Tai pravartu ir tuo, jog kitais būdais pašalinus dalį augalijos, telkinio priežiūrai užtenka mažesnio žuvų kiekio.

Prakalbus apie amūrų kiekį vandens telkinyje, verta žinoti tam tikras ribas ir nepersistengti įžuvinant, kadangi palikti vandens telkinį visiškai „pliką“ nėra labai gerai, o ir per didelis žuvų kiekis reikalauja papildomo šėrimo, bei stingant maisto ir padidėjus konkurencijai žuvys auga lėčiau.

Įžuvinimo amūrais kiekiai tirti daugelį metų, tačiau nėra vienos normos, kuri tiktų visoms situacijoms. Kiekviena kūdra ar ežeras yra skirtingi savo savybėmis, o taip pat skiriasi ir augmenija tiek rūšine sudėtimi, tiek apaugimo lygiu. Kiekvienas veiksnys turi įtakos amūrų skaičiui, kuris efektyviai kontroliuotų vandens augalų plitimą, o taip pat ir kiekvienas vandens telkinio savininkas nori skirtingos vandens augalų kontrolės (paliekant daugiau ar mažiau žolių).

Vandens telkiniuose, kur žolių augimas pakankamai spartus vienam arui galima skirti 2 – 3 (20 – 30 cm didžio) amūrus. Daugelio vandens augalų kontrolei, augimo sezonu, pakanka 1 amūro į du arus vandens telkinio. Tačiau jeigu norima spartesnių rezultatų galima eksperimentuoti ir su didesniais kiekiais. Iš esmės viskas priklauso nuo įveisimo tikslų – jeigu norima greitai išvalyti vandens telkinį nuo augmenijos, tuomet didesnis kiekis žuvų padės greičiau pasiekti norimą rezultatą (aišku telkinyje žuvys neturėtų jaustis kaip šprotų dėžutėje), bet tada, kuomet ims stygti maisto, žuvis teks papildomai šerti, arba išgaudyti jų perviršį.

Tam tikros amūrų skaičiaus normos vandens telkiniams yra paskaičiuotos ir pagal apaugimą žolyne augalija (1 pav.), pirmiausiai orientuojantis į jos kontrolę.

 

Vandens paviršiaus padengimas augalais	Rekomenduojamas amūrų skaičius
10 – 20%	Augalijai kontroliuoti siūloma taikyti mechaninio ar cheminio šalinimo priemones
20 – 40%	1 amūras 8 arams
40 – 60%	1 amūras 4 arams
Daugiau 60%	1 amūras 2 arams

1 pav. amūrų skaičius priklausomai nuo vandens paviršiaus procentinio padengimo žolėmis

 

Amūrų nepatartina taikyti kaip prevencinės priemonės vandens telkinių apaugimui. Šių žuvų įleidimas į naujus telkinius prieš įsitvirtinant augalams gali nulemti visišką vandens telkinio „apnuoginimą“, kas yra ne ką menkesnė problema nei per didelis užaugimas, kadangi prarandami makrobestuburiams, kitoms žuvims ir gyvūnams reikalingi maisto šaltiniai, buveinės ar nerštavietės. Žinoma, jeigu to ir siekiama, tuomet didesnis kiekis amūrų leis greičiau pasiekti norimą rezultatą.

Rekomenduojamas įžuvinimui skirtų amūrų dydis yra 20 – 30 cm. Tokio dydžio žuvys yra pakankamai didelės, jog galėtų apsisaugoti nuo plėšrūnų (pvz. ešerių), jeigu jų yra vandens telkinyje. Taip pat paminėtina jog mažesni amūrai renkasi minkštesnius augalų audinius ir jaunesnius augalus, kai tuo tarpu didesnės žuvys maitinasi ir įvairiais kietais bei pluoštiniais augalais (plačiau apie amūrų mitybą rašoma žemiau) . Todėl ruošiantis į vandens telkinį leisti amūrus yra prasminga atsižvelgti ir į tai kokie augalai telkinyje vyrauja, pagal tai galima nuspręsti ar verta leisti paaugintas, didesnes žuvis, ar pakanka ir nedidelių žuveliukų.

Reikia turėti omenyje, jog vandens augalų kontrolės, naudojant amūrus, rezultatai pasimato ne iškart. Norint stebėti kontrolės progresą, po žuvų įleidimo galima pasidaryti paprastą telkinio žemėlapį su pažymėtais apaugusiais plotais. Praėjus trims augimo sezonams galima palyginti esamą situaciją su anksčiau sudarytu žemėlapiu. Jeigu esami rezultatai netenkina, tuomet verta pagalvoti apie amūrų skaičiaus padidinimą telkinyje.

 

Mityba

Amūrai kasdien gali suvalgyti 2 – 3 kartus daugiau nei patys sveria ir per metus, idealiomis sąlygomis, pasiekti 2 – 4,5 kg svorį. Taigi kuo didesnis amūras užauga, tuo daugiau jis gali suėsti.

Beveik vien makrofitais amūrai pradeda maitintis būdami 1 – 1,5 mėn. amžiaus. Jaunos žuvys į savo racioną įtraukia ir įvairaus gyvūninio maisto: uodų lervų, šakotaūsių, irklakojų vėžiagyvių, vabzdžių ir jų lervų.

Suaugę amūrai yra selektyvūs pagal mitybai pasirenkamas augalų rūšis. Pirmenybę teikia panirusiems, minkštus lapus turintiems augalams ir pirmiausiai maitinasi būtent tais, kuriuos labiausiai mėgsta. Sumažėjus ar visai išnykus mėgstamiems augalams, jie pradeda maitintis kitais, ne tokiais mėgiamais, kurių tarpe būna įvairūs kieti, stangrialapiai augalai. Taip pat stingant augalinio maisto alkani amūrai gali pradėti rausti vandens telkinio krantus, kad pasiektų antžeminių augalų šaknis, arba šokinėti iš vandens, kad nusiskintų pakrantėje augančių augalų. Kai telkinyje makrofitų ištekliai visai sumažėja, suaugę amūrai gali pasinaudoti ir kitais ištekliais įskaitant ir bentosą, zooplanktoną, vandens vabzdžius ir vėžius. Tačiau nustatyta, jog tokiomis sąlygomis, kuomet stinga augalinio maisto, amūrai netenka svorio. Yra atvejų kuomet žuvų, gyvenusių tvenkiniuose be vandens augalų, skrandžiuose buvo rasta medžių lapų ir šakelių, o tai tik parodo, jog net ir ypač skurdžiomis sąlygomis gyvenančios žuvys pirmenybę teikia augaliniam maistui.

Amūrų mitybai įtakos turi ir vandens temperatūra – nors aktyviai maitintis žuvys pradeda  esant 7 – 8 °C vandens temperatūrai, tačiau intensyvi mityba prasideda tik kai vandens temperatūra yra nežemesnė nei 20 °C. Esant žemesnei temperatūrai nei 3 °C amūrai praktiškai nesimaitina.

Apibendrinus literatūros šaltinių duomenis galima pateikti tokį augalų, kuriais minta amūrai, sąrašą (aukščiau pateikiami labiau mėgstami augalai):

 

• Kanadinė elodėja (lot. Elodea canadensis);
• Maurabragiai (lot. Chara spp.);
• Skendeniai (lot. Utricularia spp.);
• Plukeniai (lot. Najas spp.);
• Mažoji plūdena (lot. Lemna minor);
• Plūduriuojančioji plūdė (lot. Potamogeton natans);
• Paprastoji nertis (lot. Ceratophyllum demersum);
• Trilypė plūdena (lot. Lemna trisulca);
• Plunksnalapės (lot. Myriophyllum spp.);
• Šukinė plūdė (lot. Potamogeton pectinatus);
• Blizgančioji plūdė (lot. Potamogeton lucens);
• Plačialapis švendras (lot. Typha latifolia);
• Alijošinis aštrys (lot. Stratiotes aloides);
• Paprastoji nendrė (lot. Phragmites australis);
• Plūduriuojantysis vandenplūkis (lot. Hydrocharis morsus-ranae);
• Strėlialapė papliauška (lot. Sagittaria sagittifolia);
• Vandens lelijos (lot. Nymphaea spp.);
• Paprastoji lūgnė (lot. Nuphar lutea);
• Adatinis duonis (lot. Eleocharis acicularis);
• Kėstasis vikšris (lot. Juncus effuses);
• Paprastoji viksva (lot. Carex nigra);
• Viksvameldis (lot. Scirpus sp.);
• Viksvuolės (lot. Cyperus spp.);
• Šiurkščioji viksva (lot. Carex pseudocyperus);
• Šiurpiai (lot. Sparganium spp.)

Pilkiau pažymėti augalai yra labiau mėgstami, nei paskutiniai septyni užrašyti tamsiu šriftu, tačiau šie augalai auga vandens telkinių pakrantėse, pelkėse ir sausesnėse vietose bei amūrams yra sunkiau prieinami kaip maisto šaltinis.

Nors amūrai vienus augalus mėgsta labiau už kitus, tačiau neretai pasirenka šviežias jaunas mažiau mėgstamų augalų atžalas ar lapus užuot maitinęsi peraugusiais, suvytusiais ar kitaip nebepatraukliais mėgstamesniais augalais.

Kuomet vandens telkinyje yra daug amūrų arba ima stygti augalinio maisto juos galima šerti sausumoje augančiais augalais. Vienai 0,5 – 1 kg žuviai, savaitei turėtų pakakti 0,5 – 1 kg žolės. Amūrai ypač mėgsta šviežiai nupjautą žolę, taip pat reikėtų stengtis, kad tai būtų minkštesni augalai (pvz. Dobilai ar liucerna).

 

Kada verta gaudyti amūrus

Yra dvi pagrindinės aplinkybės, kuomet iš vandens telkinio derėtų išgaudyti amūrus ar bent jau sumažinti jų kiekį, jeigu nesiruošiama žuvų maitinti papildomai.

Pirma, kuomet nepageidaujamų augalų augimas tvenkinyje tampa sukontroliuotas, ypač svarbu amūrų skaičių sumažinti tokiuose telkiniuose, kuriuose yra didžiausias amūrų skaičius (daugiau nei 3 žuvys viename are). Tokiuose telkiniuose derėtų žuvų skaičių sumažinti bent per pusę. Tai padės išvengti visiško augalijos išėdimo ir vandens telkinio „apnuoginimo“.

Antra priežastis apspręsta žuvų augimo greičio. Kuomet įleistos žuvys pasiekia tokį amžių, kai jų mitybos įpročiai suprastėja, ateina metas įžuvinti telkinį naujais amūrais. Vandens augalijos stebėjimas ir susidaryto žemėlapio informacijos palyginimas padeda apsispręsti kada būtina pakeisti suaugusius amūrus naujais. Įleidžiant į telkinį naujus amūrus svarbu išgaudyti tokį patį skaičių anksčiau įleistų žuvų.

Amūrą gali būti sunku sugauti su meškere, kadangi šios žuvys yra pakankamai atsargios ir mėgsta maitintis kur jas sunkiau pastebėti. Taip pat šios žuvys ir užkibę lengvai nepasiduoda bei yra linkę pakovoti dėl savo gyvybės. Tačiau jei jau nusprendėte žvejoti su meškere, verta žūklės vietoje pašarui pažerti konservuotų kukurūzų, o taip pat juos naudoti ir kaip masalą. Masalui tinka ir salotų lapai, žirnių ankštys, sliekai ar tešlos masalas kombinuotas su žolėmis. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog amūrai pagrinde yra žolėdžiai, todėl žoliniai masalai bus patys efektyviausi. Taip pat amūrus geriausia pradėti gaudyti nuo aušros iki pietų, kuomet jų aktyvumas didėja, o popiet jau galima pradėti vyniotis meškeres, kadangi amūrų aktyvumas ima mažėti ir mažiausias tampa naktį.

 

Ligos

Nors amūrai ligomis serga gana retai, tačiau kartu su jais galima į vandens telkinį atsigabenti ir Koi herpes virusą, kuris ypač pavojingas karpiams (mirtingumas gali siekti 100%). Plačiau apie virusą galima pasiskaityti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto puslapyje.